Pagaliau moteris! Reginą pamačiau sėdinčią po dideliais Rotušės aikštės medžiais ir skaitančią knygą. Pro lapus krintantys saulės spinduliai ir šešėliai gražiai žaidė moters veide. Iš tikro jau buvau nusiteikusi gauti „ne“ – pagalvojau sau, va dar viena graži moteris, kuri greičiausiai neleis savęs fotografuoti. Gražina iš pradžių į prašymą sureagavo nepatikliai, tačiau išklausiusi mano paaiškinimo, kodėl noriu ją fotografuoti, sutiko. Turėjome vos kelias minutes, nes iš tikro Gražina laukė iš Rotušės išeinančios tik ką susituokusios sūnaus šeimos. Moteris man pasakojo, kad seniau ir pati fotografavo. Labiausiai patikdavo fotografuoti žmones jiems nematant, pagauti autentiškas, nepakartojamas akimirkas. Ne visiems artimiesiems tokie kadrai patikdavo, bet juk tik taip galima pagauti emociją, kurios norėdamas dirbtinai nesukursi, pasakojo Gražina. Bet kartais ir pozuojant tikrojo jausmo nepaslėpsi – tiek man fotografuojant, tiek kalbant Gražinos žvilgsnis vis krypo į Rotušės duris. Beliko palinkėti laimės Gražinos sūnaus šeimai.