Man vis dar gerokai baisu kalbinti žmones fotografuotis. Paskutiniu metu gaunu nemažai atsisakymų. Ypač sudėtinga su vyresnio amžiaus moterimis, kurios ne tik pasako “ne”, bet dažniausiai dar ir gerokai aprėkia. Pavyzdžiui, vakar pamačiau labai gražią močiutę, šluojančią šešėliuotą senamiesčio kiemą. Smulki moterytė su didele ražine šluota tarp šimtamečių pastatų. Bet užkalbinus visa romantika iš karto dingo. Močiutė pradėjo ant manęs šaukti, kad negi leisi visiems norintiems save fotografuoti. Ką gali žinoti, gal tikrai močiutė gauna po penkiolika fotosesijos pasiūlymų per dieną ir man derėjo pirmiausia pateikti prašymą raštu prisegant savo portfolio, bet po kiekvieno tokio emocingo „ne“ užkalbinti sekantį žmogų yra gerokai sunkiau. Ir kuo įdomesnis ir labiau išsiskiriantis personažas, tuo didesnė tikimybė, kad jis ar ji fotografuotis nesutiks.
Vyrai dar niekada manęs neaprėkė, bet Kęstutį kalbinau šiek tiek drebančia širdimi. Pastebėjau jį važiuodama į darbą – dėmesį patraukė tvirtos tatuiruotos rankos, smaili barzdelė ir į mažą uodegėlę surišti plaukai, kontrastuojantys su ryškiu darbiniu kombinezonu. Kęstutis su kolega klojo trinkeles vienoje iš senamiesčio gatvelių. Žinojau, jei po kurio laiko vis dar jį rasiu toje gatvėje, būtinai norėsiu kalbinti fotografuotis. Vyras sutiko, kad fotografuočiau jį dirbantį, bet specialiai nepozavo. Gal ir negalėjo, nes šalia sukiojosi darbų vykdytojas, prižiūrintis, kad darbininkai netinginiautų. Taigi pokalbis nesimezgė, Kęstutis tik šyptelėjo, kad dabar gaus progą pamatyti, kaip atrodo dirbantis. Visgi nepozuojant labai sunku nufotografuoti portretą, kuris būtų vertas jo veikėjo.