100 nepažįstamųjų: 26

Kaziukas, kuris gimė per pačias Kazimierines.
Nr.26. Kaziukas, kuris gimė per pačias Kazimierines.

Kaziuką pamačiau iš tolo, ėjo sunkiai vilkdamas kojas siaura senamiesčio gatvele. Fotografuoti benamius yra savotiškai madinga. Suprantu kodėl, nes dažnai veidas nuotraukoje tuo įdomesnis, kuo daugiau patirties ženklų jame įsirėžę. Bet aš benamius fotografuoti vengiu. Kartais žvelgiant į gausias jų nuotraukas internete kyla klausimas, ką fotografuoja fotografas – žmogų, ar tiesiog įdomų objektą. To sudaiktinimo man labai nesinori. Taip pat nesinori, kad žmogus pozuotų už išmaldą. Bet Kaziukas prie manęs priėjo pats. Prisėdo ant suolo šalia, stebėjo kaip fotografuoju. Matydama, kad mane stebi, užkalbinau. Jis neįkyriai paprašė penkiasdešimties centų, o gavęs neskubėjo nueiti, sėdėjo toliau. Tada ir paprašiau leisti jį nufotografuoti. Vyriškis man papasakojo, kad seniau dirbo gelbėtoju, vairavo motorlaivį. Dabar gyvena nuo pašalpos iki pašalpos, glaudžiasi laiptinėse. Žiemomis apsistoja nakvynės namuose. Ten geriau, bet vasaromis už nakvynę reikia papildomai mokėti, todėl visą vasarą padorios nakvynės sau negali leisti. Savo gyvenimo istoriją Kaziukas dėstė ramiai, be jokio pykčio ar susierzinimo, kaip savaime suprantamą gyvenimo būdą. Keista ta mūsų socialinė sistema – padeda išsaugoti tokių žmonių gyvybę, bet ne daugiau.

Leave a Reply

Your email address will not be published.