100 nepažįstamųjų: 19

Nr.19. Valdas, kuris gražina miestą.
Nr.19. Valdas, kuris gražina miestą.

Man labai patinka savo darbą su meile dirbantys žmonės. Dauguma paprastų darbų iš tikro yra labai svarbūs. Kažkada seniai, turbūt antrame universiteto kurse, vieno mano dalyko paskaitos prasidėdavo 7 val. ryto. Buvo pats žiemos vidurys, todėl 6 val. ryto važiuojant į paskaitas būdavo pati juodžiausia naktis ir spausdavo didžiausias šaltis. Bet tuos rytus atsimenu ne dėl to. Tuo metu mūsų gatvėje dirbo labai šauni kiemsargių pora, turbūt vyras ir žmona. Šeštą ryto aš jau rasdavau gražiai iki stotelės nukastus takus, o jie įraudę, bet vienas kitam smagiai nusišypsodami bei persimesdami vienu kitu žodeliu, darbuodavosi toliau. Man tai buvo nepaprastai jaukūs rytai.

Kauno švaros komandą, dirbančią senamiestyje, aš irgi iš veidų pažįstu. Jie taip pat dažniausiai būna smagiai nusiteikę ir dirba linksmai vienas kitą žodžiais “pašpilkiuodami”. Šiandien užtikau juos tvarkančius terasas prie Daugirdo uosto. Gerai, kad tai vyksta, nes prieš mėnesį lipdama tomis terasomis jau turėjau gerokai pasisaugoti, kad neįlūžčiau – nemaža dalis lentų buvo gerokai supuvusios. Draugiškas Valdo žvilgsnis padrąsino jį užkalbinti. Valdas papasakojo, kad seniau dirbo mūrininku statybose, bet prasidėjus krizei ir sumažėjus darbo atėjo dirbti į “Kauno švarą” ir dabar, kaip pats sako, gražina miestą. Darbas patinka ir grįžti į statybas nebeketina. “Visų pasaulio pinigų neuždirbsi”, juokauja Valdas. Ateina laikas, kai tiesiog norisi stabilumo ir nuspėjamumo.

Kalbėdama su Valdu atradau, kokį stebuklingą poveikį turi prisėdimas. Kol Valdas man diktavo savo adresą, kad galėčiau atsiųsti nuotraukas, prisėdome ant pakopų. Ir santykis iš karto pasikeitė, sumažėjo distancija ir formalumas. Patarimą prisėsti su fotografuojamu žmogumi pasikalbėti , o tada vėl fotografuoti, esu girdėjusi ne kartą, bet man vis būdavo sunku jį įgyvendinti. Reikės pabandyti taip daryti dažniau.

Leave a Reply

Your email address will not be published.