Paskutiniu metu ne taip jau dažnai pavyksta sutikti žmogų su knyga rankoje. Dažniausiai jose būna mobilieji telefonai. Tad kai pamačiau Miesto sodelyje medžių šešėlyje sėdinčią merginą su poezijos knyga rankoje, labai norėjosi ją užkalbinti ir nufotografuoti. Rūta prisipažino, kad fotografuotis nemėgsta, bet sutiko pozuoti, kad padėtų man mokytis. Sužinojau, kad Rūta abiturientė ir planuoja stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Sėdedama po medžiu ji mokėsi tekstus, kuriuos skaitys per stojamuosius. Rūta pati taip pat fotografuoja, dažniausiai juostiniu fotoaparatu, nes jai labiau patinka jaukios juostinuko spalvos.
Pokalbis su Rūta buvo labai smagus. Jau senokai man niekas nebuvo uždavęs tiek daug gerų klausimų. Dirbdama su studentais dažnai susiduriu su problema, kad jie neklausinėja. Nežinau, kaip žmonėms padėti patikėti, kad klausinėjimas nerodo neišmanymo. Klausimai dažnai yra svarbūs ne tik dėl atsakymų, o dėl to, kad verčia galvoti. Tiek klausiantį, tiek atsakinėjantį. Kartais atsakymai, kurie atrodo labai aiškūs ir suprantami, staiga pasidaro ne tokie jau akivaizdūs, kai pabandai juos įvardinti garsiai. Kai kurie Rūtos klausimai man buvo būtent tokie. Pavyzdžiui, kodėl aš neinu į teatrą? Kokias psichologines knygas skaityti, kad geriau save suprasti? Ar buvimas psichologu padeda jaustis geriau? Kuo skiriasi savivertė ir savigarba?
Labai linkiu, kad Rūta sėkmingai įveiktų sudėtingą stojamųjų maratoną. Gebėjimas užduoti sokratiškus klausimus, kurie verstų pašnekovą mąstyti ir geriau pajusti save, man atrodo labai svarbi aktoriaus savybė.