Rinkdamasi užduotį naujam namų darbui skaitinėjau patarimus pradedantiesiems ir man užkliuvo viena mintis – viena iš dažniausių klaidų, kurią daro beveik 90% visų pradedančių fotografuoti žmonių, yra fotografavimas iš per toli. Kai fotografuojamas objektas toli, nuotraukoje sunkiau sukurti emociją. Pagalvojau, jog pasitreniravimas žiūrėti į augalus iš arčiau būtų visai neblogai, tad užduotį taip ir pavadinau: arti, arčiau, arčiausiai. Tikslas – tą patį augalą nufotografuoti tris kartus, kas kartą prie jo artėjant. Tikėjausi, kad tokia užduotis padės ugdyti pastabumą detalėms ir skatins ieškoti būdų augalą pateikti įdomiau. Ar ne šaunu būtų, jei tokiu principu būtų sudaromi augalų katalogai?
Priemonės tos pačios: Canon EOS 450D su 100mm F2.8 makro objektyvu. Visos nuotraukos fotografuotos diafragmos pirmumo režimu.
Tik apsisprendus dėl užduoties jau iš karto žinojau, kad pirmiausia fotografuosiu česnakus. Violetiniai burbulai žavi savo struktūra, tačiau ją nufotografuoti pasirodė sunkiau nei tikėjausi. Fotografuojant iš arti net mažiausias vėjo gūsis išfokusuoja vaizdą, todėl net ir trikojis čia nelabai gelbėjo. Niekada nemaniau, kad mano kiemas toks vėjuotas.
Fotografuojant iš arti sunku išsiversti ir be rankinio fokusavimo, nes fotoaparatas pats ne visada nori fotografuoti būtent tai, ko nori tu. Rankinis fokusavimas taip pat pasirodė pakankamai kietas riešutėlis. Atrodytų, kas čia tokio – pasukinėti objektyvą, kol vaizdas pasidarys pakankamai ryškus. Visgi pakankamą aštrumą nuotraukose pasiekti sekėsi ne taip jau lengvai. Nors po savaitės fotografavimo mano fokusavimo įgūdžiai šiek tiek pagerėjo, visgi be tolimesnių treniruočių čia neišsiversiu.
Antrasis mano objektas buvo sibiriniai vilkdalgiai. Kaip tik pradėjo žydėti mano mylimiausias Iris sibirica ‘Shaker’s prayer”. Man šis vilkdalgis patinka dėl itin ilgo žydėjimo, puslaukinės savo prigimties ir margus drugelių sparnus primenančių, dryžuotų žiedų. Jie atrodo virpantys, ypač vakarinės saulės spinduliuose.
Trečiasis mano modelis – žiognagės. Jos nuostabios. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad man patiks tokios iššaukiančios spalvos gėlės, bet jos tarsi linksmi taškai gėlyne. Nuotrauką temai „Arti“ nufotografavau pusiau kvailiodama – temo ir kokybiškai fotografuoti buvo jau per tamsu, tačiau gėlyno kampas su žiognagėmis ir rododendru tiesiog švietė spalvomis, todėl dar labiau privėriau diafragmą, kad pailgėtų išlaikymas, ir fotografavau tyčia judindama fotoaparatą. Tai nėra kokybiška nuotrauka. Grįžusi namo paskaičiau, kad reikėjo sumažinti ISO ir diafragmą priverti dar labiau, nes išlaikymas visgi buvo per trumpas, bet degančių dėmių įspūdį, kurį sukuria žiognagės, ji, manau, perduoda.
Nufotografuoti žiognages iš arti buvo dar sunkiau, nei česnakus. Liauni ir ilgi kotai juda nuo mažiausio vėjelio. Norėdama pasiekti, kad nuotrauka nebūtų išplaukusi, judesį turėjau “stabdyti” mažindama išlaikymą. Fotografavau vakare, kai apšvietimo trūko, taigi šį kartą neišsiverčiau be aukštesnio ISO.
Šios savaitės atradimai: bandant fotografuoti augalus iš arti tikrai kilo noras juos parsinešti į kambarį, kad nebūtų vėjo. Reikia geležinės kantrybės, o kartais ir nugaros, tykant, kol akimirkai vėjas aprims ir galėsi nuspausti užrakto paleidimo mygtuką. Dar daugiau įgūdžių reikia tiksliam fokusavimui. Bet už tai nebereikia klausytis fotoaparato burzgimo, kai jis blaškosi, negalėdamas apsispręsti, kas yra objektas. Šis kontrolės jausmas visai smagus.