Foto mankštelės

Ilgai abejojau, ar galiu rašyti apie fotografiją. Nesijaučiu turinti tam teisę, nes apie ją išmanau nedaug. Maža to,  paskutiniu metu mane apėmęs nepasitenkinimo savo gebėjimu fotografuoti periodas. Turbūt tai ganėtinai normalu – jis žymi ribą tarp šiaip smagaus pliaukšėjimo fotoaparatu ir rimtesnio domėjimosi fotografija. Kuo daugiau skaitau, tuo labiau atrodo, kad šios ribos neperžengsiu. Priežasčių tam yra bent kelios.

Pirmiausia aš neturiu tiek kantrybės, kiek reikia gerai fotografijai. Galiu palaukti vakarinio apšvietimo ar debesies, jei diena per daug saulėta, bet tikrai neplanuoju savo nuotraukų iš anksto. Žinoma, kai fotografuoji tik savo sodą, to planavimo reikia mažiau. Ir visgi penktą ryto vien dėl gerų nuotraukų aš nesikeliu ir vabalų valandomis netykau. Man taip pat pritrūksta kantrybės ieškoti to vieno tobulo rakurso ar iki galo sukomponuoti nuotrauką dar iki ją nufotografuojant, todėl vėliau dažnai nuotraukas tenka karpyti, o taip neturėtų būti.

Antra, mano nuotraukos nėra pakankamai geros, nes dažnai aš tiesiog tingiu teisingai fotografuoti. Pavyzdžiui, vietoj to, kad išsitraukčiau trikojį ir fotografuočiau ilgesniu išlaikymu, fotografuoju atviresne diafragma arba aukštesniu ISO. Pirmuoju atveju prarandu nuotraukų detalumą ir ryškumo gylį, antruoju nuotraukos gaunasi per daug triukšmingos. Internete talpinant mažo formato nuotraukas šio broko dažnai nesimato, tačiau visos nuodėmės būna kaip ant delno, jei bandai tokią nuotrauką padidinti.

Trikojis verčia fotografuoti lėtai, nes kiekvienas kadras reikalauja žymiai didesnių pastangų. Taigi per vakarą neapibėgsi viso sodo ir neprikepsi dešimčių nuotraukų. Jis verčia susikaupti ir pasirinkti savo dėmesio objektą. Jei fotografuoji vakare, kai tinkamas apšvietimas trunka vos keliasdešimt minučių, gali būti, kad spėsi padaryti vos kelis kadrus. Taigi geroms nuotraukos reikia skirti žymiai daugiau laiko.

Trečia, nežinau, ar man iš tikro reikia geriau fotografuoti. Net jei fotografuoju sodą taip, kaip sugebu dabar, iš esmės kuriu iliuzijas. Fotografija dažnai apskritai nelabai daug turi bendro su realybe. Visai neseniai skaičiau rekomendacijas augalų fotografavimui. Tikras fotografas į sodą keliauja pasiruošęs krūvą amunicijos: pirmiausia paklotukų, nes po sodą reikės šliaužioti keliais ar pilvu ir tai daryti ne vieną valandą; vielučių, pagaliukų ar kitokių priemonių, kurios padėtų teisingai sudėlioti, atskirti ar pastumdyti norimus fotografuoti augalus kadre; skydelių, kuriais būtų pakeičiamas fonas, jei natūralus nepatiktų; vandens purkštukų, kad būtų galima sukurti rasos įspūdį. Maža to, įspūdingos augalų nuotraukos, kai vandens lašuose kažkas atsispindi, dažnai yra kuriamos naudojant ne vandenį, o gliceriną, darant daug kadrų ir vėliau juos klojant vieną ant kito bei suliejant specialiomis programomis. Nuotraukose idealiai atrodančios žiedų kompozicijos, kur kas nors į ką nors žaviai įsipynę, dažnai nėra natūralios; jos sukuriamos iš skintų žiedų, sumerkiant juos į mažus buteliukus ir teisingai išdėliojant fotografuojamoje scenoje. Nemaža dalis augalų fotografijų apskritai yra sukuriamos studijoje.

Pavasarį fotografuojant pirmąsias gėles žemės fone man tikrai labai norėjosi nusipaišyti foną. Bet kažkaip nesiryžau, nes atrodė nesąžininga. Norisi fotografuoti gražiai, tačiau tuo pat metu mano nuotraukų tikslas yra reportažai. Reportažas nereiškia, kad fotografuojami tik žiedai. Būtų gerai, jei nuotrauka gebėtų perduoti ir įspūdį, kurį tą akimirką gėlė ar sodas kuria, bet kurti vien tik įspūdį nesinori.

Na ir paskutinė bei rimčiausia priežastis yra ta, kad gerai fotografuoti yra velniškai sunku. Reikia daugybės žinių ir įgūdžių, kurie savaime neatsiranda. Informacijos apie fotografiją yra labai daug, norint ją aprėpti ir suprasti, reikia laiko. Fotografija pirmiausia yra fizika, norint gerai fotografuoti nepavyks išvengti techninių dalykų. Dar daugiau laiko reikia įgūdžiams suformuoti. Šiai dienai aš galiu paieškoti geresnio matymo kampo, nepražiopsoti į kadrą lendančių bereikalingų daiktų, nenukirpti fotografuojamo objekto krašto, tačiau tikrai fotografijai reikia žymiai daugiau. Fotografas pirmiausia mato šviesą ir šešėlius ir jais žaisdamas perduoda idėją. Kaip fotografai „pamato“ nespalvotas fotografijas man iš viso mistika.

Visgi gyvenimas yra nepaprastai įdomus dalykas. Jei apie kažką labai aktyviai galvoji, gyvenimas dažnai į tai atsiliepia. Taigi, kai kankinausi abejonėse, ką man daryti su savo nuotraukomis, kad man pačiai jos nebūtų nuobodžios, Tiffany Mueller http://www.lightstalking.com/ puslapyje parašė motyvuojantį straipsniuką apie tai, kaip svarbu treniruoti savo fotografavimo įgūdžius kuriant sau užduotis (How to Jumpstart Your Photography With Self Assignments). O kol aš abejojau, kokios tos užduotys turėtų būti, ji parašė dar vieną straipsnį siūlydama penkis paprastus patarimus, kaip padaryti nuotraukas labiau įtikinančiomis (5 Tips To Make Your Photos More Compelling). Tai suveikė. Kai pasaulis su tavimi kalba, negalima jo neklausyti, todėl nusprendžiau, kad šią vasarą skirsiu sau užduotis ir pabandysiu labiau prisijaukinti fotoaparatą. Jei sugalvotumėte prisijungti ir dalintis savo patirtimi, man būtų labai smagu.

Pirmajai užduočiai ir pasirikau Tiffany Mueller pasiūlytus penkis patarimus. Užduotis – juos iliustruoti. Mano priemonės – Canon EOS 450D su 100mm F2.8 makro objektyvu. Visos nuotraukos fotografuotos diafragmos pirmumo režimu, t.y. aš parinkdavau diafragmos nustatymus, fotoaparatas – išlaikymą. Treniruočių aikštelė – mano kiemas.

• Fotografuok tai, ką tikrai mėgsti.Šis Tiffany Mueller patarimas skamba labai paprastai, bet jos paaiškinimas, kodėl tai padės fotografuoti geriau, sužavėjo. Kadangi tau kažkas labai patinka, didelė tikimybė, kad jau savaime tu tai matai kitaip nei kiti. Kai matai kitaip, kitaip ir fotografuoji. Nepaisant paprastumo, šį patarimą iliustruoti buvo sunku, nes suabejojau, ar yra dalykų, kuriuos aš matau kitaip nei kiti. Taip, man patinka gėlės, bet ar yra kažkas, kas mane tikrai žavi? Viena iš didesnių mano meilių yra sibiriniai vilkdalgiai. Jie tik tik pradeda žydėti. Myliu juos už jų graciją.

  

• Atkreipk dėmesį į foną, visada pažiūrėk, kas yra už objekto, kurį fotografuoji ir pasistenk, kad fonas nenukreiptų dėmesio nuo istorijos, kurią nori papasakoti. Jei fonas yra blaškantis, naudok mažesnį ryškumo gylį, kuris padės sulieti foną ir paslėpti nesvarbias detales. Šio patarimo ir šiaip stengiuosi paisyti. Ne vien tam, kad fone neliktų blaškančių objektų, bet ir tam, kad jis padėtų sustiprinti vaizdą, kurį noriu perduoti. Mano supratimu, fonas ypač svarbus fotografuojant augalų portretus. Kuo iš arčiau fotografuojamas žiedas, tuo labiau tamsėja fonas, todėl daugelis vieno žiedo nuotraukų yra gana monotoniškos ir vienodos. Išnaudojant kitus augalus ar šalia esančius spalvotus žiedus tokiame tamsiame fone galima beveik tapyti. Už fotografuojamo objekto esantis ryškesnis žiedas ar lapas virsta išplaukusia spalvota dėme, kuri pagyvina portretą.

  

• Simetrija. Simetrija nuotraukoje padeda sukurti balansą, kurį akis lengvai atpažįsta. Kita vertus, kūrybiškai sutrikdant simetriją galima sužadinti smalsumą ir sukurti aiškius akcentus nuotraukoje, kurie iš karto pritraukia žvilgsnį. Fotografuodami ieškokite įdomių linijų ir raštų, nesvarbu, ar jie būtų natūralūs ar sukurti žmogaus. Simetrija yra visur, tereikia norėti ją atrasti. Ši užduotis buvo didžiausias iššūkis. Nors augalai turi raštus, nufotografuoti juos taip, kad nuotrauka nebūtų nuobodi, man sekėsi sunkiai. Bandydama atlikti šią užduotį perfotografavau ją daugybę kartų, galiausiai ji man net sapnavosi. Apsistojau ties kanos nuotrauka. Lietus buvo tikras.

  

• Perspektyva. Apeikite aplink objektą, kurį norite fotografuoti, ir nufotografuokite jį įvairiais regėjimo kampais. Nebijokite atsiklaupti, užsilipti ant kėdės, fotografuoti laikydami fotoaparatą ištiestoje rankoje. Tyrinėkite sceną, kol jūsų tema magiškai išryškės. Šį patarimą bandžiau įgyvendinti labai tiesiogiai. Nuotrauka, kurią galiausiai pasilikau, yra fotografuota iš labai žemai, kad vilkdalgiai būtų debesų fone. Fotografavau vilkdalgius, bet priekyje jų, arčiau manęs buvo lendrūnų keras. Fokusuodama rankiniu būdu laukiau, kol vaizdo ieškiklyje išnyks balti lendrūnų siluetai ir išryškės vilkdalgiai. Tai padėjo sukurti miglą.

  

• Venkite vidurio. Planuodami kompoziciją venkite talpinti fotografuojamą objektą centre, geriau jį pastumkite į vieną ar kitą kraštą. Tiek fotografijoje, tiek mene dažnai vadovaujamasi trečdalių taisykle. Tai nereiškia, kad ši taisyklė turi būti taikoma kiekvienam kadrui, visgi kartais ji tikrai naudinga. Trečdalių taisyklei lyg ir nebereikėtų iliustracijos, nes ji buvo naudojama ankstesnėse nuotraukose. Visgi, kad darbas tikrai būtų atliktas:

  

Tačiau kai fotografuoji truputį daugiau, trečdalio taisyklė pasidaro lygiai tokia pat nuobodi, kaip ir objekto talpinimas centre, todėl kartais norisi imti ir tyčia elgtis priešingai.

Mankštelė buvo sunkesnė nei tikėjausi. Bandydama atlikti šią užduotį padariau per 200 nuotraukų, tik tam, kad didžiąją dalį jų ištrinčiau. Jei tai būtų tikra mankšta, turėtų skaudėti raumenis.