Pradėjusi daugiau fotografuoti pastebėjau, kad kartais, ypač fotografuojant šlapius objektus, ar šiek tiek prieš šviesą, ar labai iš arti, fonas susilieja ir jame ryškėja ryškesni ar švelnesni atspindžių apskritimai. Nežinojau, kaip tai vadinasi fotografijos terminais, ar kaip sąmoningai to pasiekti, tačiau buvo akivaizdu, kad gražiai nuotraukai fotografuojamo objekto fonas yra tiek pat svarbus, kaip ir objektas. Šiandien jau žinau, kad tai, kas man taip patinka nuotraukose, vadinasi įmantriu žodžiu „bokeh“. Būtinai turėjau sau skirti užduotį išmokti labiau kontroliuoti foną savo nuotraukose, tad ši užduotis yra apie bokeh.
Terminas bokeh kilęs iš japonų kalbos ir iš esmės reiškia vaizdo suliejimą. Visgi, kaip ir daugelis dalykų, kurie kyla iš japonų kultūros, lengvai perduoti visą žodyje bokeh slypinčią prasmę nėra lengva. Tai daugiau nei vien sulietas vaizdas, bokeh apibūdina nesufokusuoto vaizdo grožį.
Bokeh atsiranda tuose nuotraukos ploteliuose, kurie yra už ryškumo gylio ribų, t.y. už objekto, kuris yra sufokusuotas. Dažniausiai bokeh išryškėja tuomet, jei fone yra smulkių šviesos šaltinių, atšvaitų – tuomet matomos ryškesnės bokeh formos. Jei fonas yra daugiau vienalytis, jis susilies į pastelinius tonus ar potėpius ir atrodys tarsi išplaukęs.
Skirtingai nuo kitų fotografijos gudrybių, kurios būna techniškai teisingos ar klaidingos, bokeh yra daugiau estetinė kategorija, kuri vertinama terminais gražu/negražu. Gražus bokeh padeda išrykinti fotografuojamą objektą ir su juo nekonkuruoja, negražus pasižymi per ryškiomis formomis, blaško, per daug patraukia dėmesį. Kai kurie fotografai nurodo, kad gražiame bokeh atspindžių apkritimai neturi turėti labai ryškių kraštų ir turėtų švelniai persidengti vienas su kitu. Tačiau kartais būtent ryškesnės formos yra tai, kas puošia nuotrauką, todėl universalių bokeh grožio kriterijų nėra. Viskas priklauso nuo konkretaus kadro.
Bokeh lengviau išgauti objektyvais, kurie turi nedidelį ryškumo gylį, t.y makro, portretiniai, telefoto objektyvais. Bokeh tampa svarbiu, jei fotografas nori išryškinti fotografuojamą objektą ir parodyti jį stipriai sulietame fone, taigi portretai ir augalų fotografija yra kaip tik tos sritys, kuriose pagalvoti apie bokeh tikrai verta. Taigi mano užduotis: siekti gražaus bokeh fotografuojant gėlės ir portretus. Mano amunicija: Canon EOS 450D ir du objektyvai: 100mm F/2.8 makro ir 50mm F/1.4 portretinis.
Ko reikia, norint sukurti bokeh savo nuotraukose?
Bokeh lengviausia sukurti fotografuojant kuo plačiau atverta diafragma. Rekomenduojama naudoti objektyvus, kurie leidžia ją atverti bent jau iki F/2.8, o F/2, F/1.8, F/1.4 laikomos idealiomis.
Jei nesiryžtate naudoti rankinių fotoaparato nustatymų, pasirinkite automatinę portreto funkciją. Portreto funkcija maksimaliai atveria diafragmą, taigi rezultatas bus panašus, kaip ir taikant rankinius nustatymus. Kiek jūsų fotoaparato objektyvas gali maksimaliai atverti diafragmą, priklauso nuo jo techninių galimybių. Bent jau mano fotoaparate automatiškai parinktus diafragmos nustatymus galima pamatyti vaizdo ieškiklyje – po vaizdu tamsioje eilutėje yra rašomi fotoaparato parinkti parametrai. Daugelis standartinių universalių objektyvų, kurie yra komplektuojami kartu su fotoaparatu, neleidžia diafragmos atverti labai stipriai. Dažniausiai diafragmą pavyks atverti iki F/4.5-F5.6. Tačiau tai nereiškia, kad nuotraukose jums nepavyks pasiekti bokeh.
Bokeh galima išgauti fotografuojant net ir labai uždaromis diafragmomis, tačiau šiuo atveju svarbiu tampa atstumas tarp fotografuojamo objekto ir fono. Atstumas tarp fotoaparato ir fotografuojamo objekto turi būti kuo mažesnis, o atstumas tarp objekto ir fono, kuris turi susilieti ir virsti bokeh – didelis. Taigi stenkitės fotografuoti iš kuo arčiau, taip didėja tikimybė, kad fonas gražiai išsilies. Jei jūsų objektyvas turi priartinimo funkciją, išnaudokite ir ją, nes artinant objektą jis taip pat išryškinamas ir išskiriamas iš fono.
Kadangi dažniausiai fotografuoju makro objektyvu, juo fotografuoti man buvo lengviau. Dažniausiai fotografuoju su F/4-F/5 diafragma, nes būtent toks ryškumo gylis fotografuojant augalų portretus man labiausiai pasiteisina – ir fonas susilieja, ir nuotraukos nebūna labai plokščios. Tačiau fotografuoti su labai plačiai atverta diafragma (F/1.4) buvo labai sunku, nes šiuo atveju gerai sufokusuoto vaizdo plotas yra labai nedidelis. Fotografuojant judančius vaikus ir naudojant automatinį fokusavimą daugumos nuotraukų fokusavimo kokybė man nepatiko. Taigi labai atvertos diafragmos lieka neperkąstas riešutėlis, kuriam reikėtų atskiros mankštelės.
Norint išgauti gražų bokeh pats fonas turi būti įdomus: gražesnis rezultatas išgaunamas, jei fonas yra kontrastingas, jame yra neryškių šviesos šaltinių, atspindžių, šviesos žaismo. Jei fonas bus nekontrastingas, tai fotografuojant atvira diafragma jis tampa monotonišku ir nuobodžiu, o nuotraukos atrodo plokščios.
Patikimas bokeh šaltinis mano kieme yra kaimyno cūgų gyvatvorė, skirianti mūsų terasas. Per cūgų šakeles ir spyglius krentanti vakarinė šviesa sukuria mirgėjimą, kuris nuotraukose virsta baltais taškeliais. Visgi labai svarbu pasirinkti tinkamą fotografavimo kampą, nes fotografuojant tiesiai prieš gyvatvorę šis mirgėjimas jau tampa per ryškus ir blaškantis. Žemiau yra dvi nuotraukos, kurių fonas – ta pati gyvatvorė. Visgi rezultatas gana skirtingas.
Bokeh šaltiniais gali tapti ne tik tiesiogiai krintanti šviesa, bet ir bet kas, kas ją atspindi. Pavyzdžiui, žemiau esančioje nuotraukoje saulėlydžio šviesą atspindi ir oranžiniais taškais tampa kitas pentinio stiebas. Dėl labai atvertos diafragmos stiebo formos susilieja ir tampa beveik nematomos, lieka tik nuo jo atsispindinti šviesa.
Smagiausias dalykas fotografuojant atvira diafragma, kad net negražūs objektai gali tapti gražiais ir naudingais. Pavyzdžiui, žemiau esančioje nuotraukoje šviesos žaismą sukuria šienas, kuriuo mulčiuotas gėlynas. Gėlynas mulčiuotas nelabai lygiai, todėl matosi tamsesni ir šviesesni ploteliai; sausa žolė turi sidabrinio žvilgesio, todėl sukuria gražų bokeh. Na ir šiaip čia fotografuotas Briuselio kopūsto lapas.
Formas, į kurias susilieja fonas, lemia diafragmos užuolaidėlių forma ir kiekis. Jei fotografuojama maksimaliai atidaryta diafragma, dėl šviesos žaismo fone bus gaunami daugiau ar mažiau išryškėjantys apskritimai. Jei diafragma pridaryta – bus gaunami daugiakampiai, kampų skaičius priklausys nuo diafragmos užuolaidėlių skaičiaus. Pavyzdžiui, mano objektyvu gaunami aštuonkampiai.
Ši užduotis buvo sunki (kaip ir visos prieš tai buvusios) 🙂 Fotografuojant augalus fonas man paklūsta jau truputėlį geriau, bet žmonės vis dar lieka neištirta teritorija. Kad ir koks gražus būtų bokeh, vien jis nuotraukos neišgelbės. Be to panašu, kad įžengiu į naują fotografavimo etapą, kai imu pastebėti vis daugiau fotografavimo broko, pavyzdžiui, mano dukters portrete nuo saulės ryškiai rožine spalva švyti viena petnešėlė, rožės ‘Darcey Bussell’ nuotraukoje yra balti atštvaitai ant žiedlapių, kurių būti neturėtų ir pan. Po truputėlį daros aišku, kodėl fotografai sako, kad nuotraukų apdorojimas Photoshopu šiais laikais yra privalomas.