Tai pirmasis kadras, už kurį man netikėtai teko susimokėti. O buvo taip. Einant senamiesčiu pamačiau iš priekio ateinant romų tautybės vyriškį. Kauno senamiestyje gyvena nemaža romų bendruomenė, bet gatvėje dažniau matau moteris ir vaikus, o ne vyrus. Išraiškingi veido bruožai, žili, „mafijoziškai“ sušukuoti plaukai, plonapadžiai, smailianosiai batai, tiesi, pasitikinti eisena traukė akį. Keistokai atrodė tik tai, kad karštą vasaros dieną, kai termometro stulpelis jau grasinosi perkopti 30 laipsnių, jis nešėsi kailinę striukę. Man besvarstant, kalbinti jį fotografuotis, ar ne, vyriškis, pagavęs mano žvilgsnį, pirmasis mane užkalbino. Pirmiausia pasiklausė, ar kalbu lietuviškai, nes šiuo metų laiku Kauno senamiestyje turistų daugiau nei vietinių, o ir mano fotoaparatas turbūt atrodė klaidinančiai. Įsitikinęs, kad suprantu, paprašė manęs nupirkti jam bandelę, nes jaučiasi labai alkanas. Prašymas labai kontrastavo su vyriškio išvada, tikrai neatrodė, kad jam reikėtų išmaldos, bet maža kas žmonėms gyvenime nutinka – iš šiek tiek besipinančio liežuvio ir užraudusių akių buvo galima nuspėti pagirias – tad sutikau. Iki artimiausios parduotuvės reikėjo šiek tiek paėjėti, pakeliui paklausiau, ar galiu jį nufotografuoti. Vyriškis noriai sutiko, sakė, kad dar niekas niekada jo gatvėje šiaip nefotografavo. Bet padarius kelis kadrus vyriškio galvoje staiga sužibo „verslo planas“. „Žinai“, tarė jis, „kad jau tu mane fotografuoji, tai geriau tiesiog man duok pinigų, o ne bandelę“. Fotosesiją jis įvertino 3 eurais, sakė, kad tada galės eiti į kavinę sriubos pavalgyti. Na, o gavęs savo pinigus jau ir nebeslėpė, kad eis ne sriubos, o alaus į mano, mano tėvų, senelių, vaikų ir anūkų sveikatą. Temperamentingai išbučiavo man rankas ir lyg ant sparnų nulėkė gatve, man net nespėjus vardo ar gyvenimo istorijos paklausti. Kaip bebūtų, o tostas gražus – mažutė proga pajusti, kokia svarbi romams šeima.