Nepažįstamasis Nr.27 buvo jaunas žmogus, todėl sekančiam kadrui ieškojau vyresnio. Jeronimą pamačiau skaitantį renginių afišas. Jis mielai sutiko fotografuotis ir net buvo nusiteikęs už nuotraukas susimokėti. Jeronimas man papasakojo, kad daug metų dirbo mokslinį darbą veterinarijos srityje. Mokėsi tuometiniame Leningrade, vėliau studijavo aspirantūroje, daug metų dirbo tyrimų institute. Mokslininko kelią pasirinko ne tik jis, bet ir jo brolis. Deja instituto, kuriame daug metų dirbo Jeronimas, šiandien nebėra. Kaip ir daugelio artimųjų. Iš didelės šeimos gyvų belikę tik keli, atsiduso vyriškis. Bet liūdesio šešėlis truko tik akimirką, ir Jeronimas vėl smagiai ėmė man pasakoti apie savo sūnėno, kuris yra žymus režisierius, pasiekimus. Tame pokalbyje buvo daug šilumos ir atvirumo. Turbūt daugiau, nei Jeronimo kasdienybėje dabar yra norinčių ir galinčių šias jausmų dovanas priimti. Ir nė žodeliu apie tai neužsiminęs, Jeronimas iš tikro man papasakojo apie egzistencinę vienatvę, nuo kurios viskas prasideda ir kuria viskas baigiasi.