“Lieptai” yra mano baigiamasis fotografijos kursų darbas. Į kursus Naujojoje fotografijos mokykloje užsirašiau visiškai spontaniškai – pamačiau skelbimą Efoto, susiskaičiavau iki stažuotės Vokietijoje likusias savaites ir užsiregistravau. Jei būčiau galvojusi, kodėl, tikrai būčiau nusprendusi, kad nereikia. Būtent toks jausmas ir apėmė praėjus mažiau nei minutei po registracijos.
Paskutiniu metu mane labai kankina klausimas, kodėl aš fotografuoju, ką savo darbais aš noriu pasakyti, ar kam jie reikalingi. Pasibaigus 365 projektui trūksta stimulo tobulėti, vis rečiau pasiimu fotoaparatą, išskyrus vieną dieną savaitėje, kai man pavyksta prieš darbą ar pietų pertraukos metu ištrūkti į miestą paieškoti nepažįstamųjų. Iš tikro labiausiai man trūksta laiko, nes gyvenimas reikalauja rinktis ir visą laiką primena, kad vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi. Kaip ir bet kuris darbas, fotografija reikalauja žinių ir įgūdžių, kurie įgyjami tik gilinantis ir skiriant tam pakankamai laiko. O lengvo ir greito mėgėjiško progreso etapas jau praeityje – žengiant toliau reikėtų žymiai labiau gilintis į techniką, nuotraukų apdorojimą, pradėti kurti kadrus, o ne pasikliauti atsitiktinumu.
Užsirašyti į kursus, kai ir taip skundiesi, kad neturi laiko, neatrodo labai logiškas sprendimas. Bet tai buvo gera patirtis. Dviejų mėnesių trečiadienio vakarai vėl buvo atiduoti fotografijai. Ne tiek fotografavimui, kiek klausymuisi ir stebėjimui. Buvo proga pabūti su kitais fotografuojančiais žmonėmis, kad ir kokia skirtinga būtų jų fotografinė patirtis. Buvo gera stebėti kitų darbus, džiaugtis jų idėjomis ir „matymu“. Buvo galima klausti ir gauti atsakymus. Buvo progų pasitikrinti, ar tai, kas gražu, tikrai yra gražu. Bet turbūt svarbiausias dalykas, kurį kursai man priminė, yra tai, kad fotografuoti reikia tiesiog todėl, kad tai malonu ir to norisi, mažiau galvojant apie taisykles ir tobulumą. Juk apie tai ir turėtų būti mėgėjiška fotografija. Už šią patirtį aš jaučiuosi dėkinga kursų dėstytojams Artiom Ištuganov ir Romualdui Požerskiui.
Pati geriausia kursų dalis man buvo baigiamojo darbo ruošimas. Baigiamajam darbui reikėjo nufotografuoti darbų seriją, kuri plėtotų vieną temą. Turėjau daug idėjų, ką galėčiau fotografuoti, bet galiausiai apsistojau ties lieptais. Gyvenu šalia tvenkiniais virtusių karjerų. Beveik kiekvienas sklypas, kuris ribojasi su vandeniu, turi savo lieptą. Jie labai skirtingi, kaip ir žmonės, kurie juos pastatė. Visą kursų laikotarpį pavakarėmis eidavau ant lieptų, kol išmokau, kada ir kaip kiekvienas lieptas būna apšviestas, kaip atsispindi debesys ar kokiu kampu tą lieptą labiausiai verta rodyti. Stela dažniausiai mane lydėdavo. Pradžioje neturėjau tikslo ją fotografuoti – jai tiesiog būdavo smagu kartu eiti apie mūsų „ežerus“ ir lipti ant visų lieptų. Pageidautina po du kartus. Šį jos žaidimą fotografavau be tikslo, tiesiog dėl to, kad buvo smagu ir miela, kol supratau, kad tai ir yra pagrindinė šios serijos tema. Lieptai man turi tam tikros magijos – tai mažutis jungiantis elementas tarp dviejų stichijų. Tačiau taip pat ši serija apie vaiką, kuriam tokios ribos atrodo visai nė motais. Serijoje netyčia atsirado klumpės, kurios man taip pat turi savitos simbolikos. Jos ne geležinės, lyg ir žaismingos, vaikiškos, bet vis tiek pasakojančios apie kelius, kuriuos dar reikės nueiti. Žodžiu, rimta ir nerimta, beveik taip, kaip ir visa mano fotografija.