Vaivą sutikau su dukrele vaikštinėjančia prie Soboro. Mergytė buvo labai drąsi ir pagavusi mano žvilgsnį iš karto garsiai pasakė man “Labas”. Mamą fotografuotis įkalbinėti reikėjo kiek ilgiau. Visgi galiausiai mes skyrėme kelias minutes trumputei fotosesijai. Šį kadrą fotografau Vaivai nematant, kai ji jau manė, kad baigiau fotografuoti. Man patinka jame esantis judesys, vėjas, užmerktos akys, šypsena, medžių siluetai ir juos atkartojantis šaliko raštas. Mažutė rami akimirka, nes vos pamačius, kad fotografuoju, Vaiva susikuklino ir užsidengė akis. Žinau, kad aš dažnai elgiuosi labai panašiai. Bet kartą fotografas Žilvinas Glušinskas man pasakė, kad nefotogeniškų žmonių nebūna. Būna tik bloga šviesa ir blogi fotografai. Čia turbūt ir yra gero fotografo paslaptis, kaip padaryti, kad tokių ramių ir atsipalaidavusių akimirkų fotografuojant būtų kuo daugiau.