Poną Benediktą sutikau trumpam išėjusi pasivaikščioti per pietų pertrauką. Benedikto palydovą, Portą, ne kartą esu mačiusi rytais vedžiojamą Santakoje, bet su šeimininkais susipažinti neteko. Ponas Benediktas man papasakojo, kad jau senokai džiaugiasi pensija. Seniau dirbo statybose, vėliau ūkvedžiu, o dabar vasaras leidžia sode, mėgsta pažvejoti ir kartais padeda dukters šeimai pasirūpinti augintiniu. Smagios energijos, optimizmo ir kantrios žvejo išminties galima pasisemti iš pono Benedikto. Paklausus, ar ne per sunku rūpintis sodu, jis tik numojo ranka. Anot vyriškio, prižiūrėti suaugusį sodą vieni juokai – tik vieną kitą šaką reikia pagenėti. Žvejoja kartais tiesiog Nemuno krantinėse, pačiame mieste. Štai ir vakar buvo žvejoti, o paklaustas, kaip sekasi, šypsodamasis atsakė, kad taip, kaip ir turi sektis žvejui – kartais gerai, o kartais blogai. Bet sau ir kaimynams žuvies užtenka. Maži ir teisingi džiaugsmai. Argi ne taip ir turėtų būti skinamos mūsų dienos?