Šie du šaunūs vaikai nuskaidrino mano vakarą. Pavakare išėjau pasivaikščioti ir pamačiau javų lauke žaidžiančius vaikus. Mane pamatę jie šiek tiek sunerimo – nebuvo tikri, ar aš ne ūkininkė, ir bijojo gauti pylos už lauko mindžiojimą. Bet įsitikinę, kad aš nepavojinga, į mane nebekreipė dėmesio ir žaidė toliau. Pokalbis, kurį išgirdau skambėjo maždaug taip:
– Kaip gerai, kad mūsų namai stovi vienas šalia kito, – pasakė vienas.
– Tikrai, kad gerai, nes man būtų labai liūdna gyventi be tokio gero draugo, kaip tu, – pritarė antrasis ir jie juokdamiesi ėmė bėgioti ir slėptis aukštuose javuose.
Gaila, kad tokių akimirkų neįmanoma sustabdyti, padėti kur į dėželę tų vaikų namuose, kad jie rastų jas užaugę, arba parnešti vaikų tėvams vakarienei, kad jie pastebėtų ir pasidžiaugtų, kiek šilumos turi jų vaikai. Aš labai džiaugiuosi.