Šiandien buvo smagi diena – į darbą reikėjo šiek tiek vėliau, tad nusičiupau fotoaparatą ir ryte, pakeliui į darbą, nužygiavau pasivaikščioti į Santaką. Nors esu kaunietė, švintant ir spaudžiant 16°C šaltukui Santakoje dar nebuvau buvusi. Vaizdai buvo neįtikėtini – apšvietimas keitėsi kas kelios minutės, ledas pokšėjo, garuojančiomis Neries ir Nemuno vagomis stumdydamiesi ir urgzdami čiuožė ižo gabalai, daugybė ančių murkdėsi auksiniame garų debesyje, o nuo medžių tįso ilgi šešėliai… Nuo grožio net pamiršau, kad šalta, tik sustingę ir į užrakto mygtuką nepataikantys pirštai vis primindavo apie metų laiką. Tad šiai dienai nuotrauką išsirinkti buvo sunku. Šeimos konsiliumas nubalsavo už šią 🙂
Beja šiandien išmokau dar vieną pamoką – ilgas fotografimas lauke žiemą nesuderinamas su makiažu. Kad nesušalčiau šaliku buvau šiek tiek prisidengusi nosį, tad kvėpuojant garai kilo beveik tiesiai į akis. Į darbą atėjau pasipuošusi nuvarvėjusio tušo upeliais. Bet kas tas makiažas palyginus su džiaugsmu, kurį teikia tokie rytai.