Man labai patinka miesto žvejai. Kai stebiu juos išsirikiavusius krantinėse, po tiltais ar Santakoje, visai šalia gaudžiančių nuo mašinų gatvių ir skubančių, rūpesčių pilnomis galvomis praeivių, apima jausmas, lyg žvelgčiau į kitą, lygiagretų pasaulį. Žvejų pasaulyje laikas teka ramiai, jis pripildytas kantrių tylos valandų ir savotiško buvimo greta kitų, taip pat kantriai tylinčių.
Būtinai norėjau šiam projektui prisikalbinti bent vieną žvejį. Šiandien ryte Santakoje žvejų buvo nedaug. Pirmasis, kurį norėjau užkalbinti, atkakliai stovėjo nusisukęs ir mane ignoravo. Ką gi, keliavau Neries krantu toliau. Dainius ant kranto sėdėjo ne vienas – apie kabliuką bandantį pririšti vyriškį sukiojosi būrelis varnų. Mane pamačiusios jos nepatenkintos nuskrido. Dainius papasakojo, jog kažkada vieną iš tų varnų pamaitino, tai dabar ji kas kartą atskrenda ir ne viena, su gerokai praaugintais vaikais. Dainius leido jį fotografuoti, nors pozuoti nepozavo. Kol buvo pakeistas kabliukas ir pasiruošta naujam žvejybos etapui, sužinojau, kad Dainius dažniausiai žvejoja karšius ir karosus, kuriuos šeimyna mielai valgo. Paklaustas, kuo užsiima gyvenime, tik šyptelėjo – juk akivaizdu, kad nedirbu, jei nuo ryto ant kranto sėdžiu. Seniau Dainius dirbo padavėju restorane, paskui įvairius darbus statybose. Kaip pats sako, kai buvo laikas, nepabaigė technikumo, o neturint specialybės liko imtis bet kurio darbo, kuris sotesnį kąsnį garantuoja. Saulėje įdegęs, beveik bronzinis Dainiaus veidas buvo ramus ir geraširdiškas. Jis pasiklausė mano vardo ir pridūrė – va matai, tai taip mes ant kranto ir susipažinome. Tuomet pasiėmė meškerę ir nuėjo prie upės. Lygiagretiems pasauliams atėjo laikas nutolti.