Mano mylimoje laukinėje pievoje atėjo lendrūnų laikas. Šiais metais šiai pievai (o gal labiau man) savotiškai pasisekė – niekas jos nešienavo. Lendrūnų sąžalynai neskanūs karvėms, todėl ir ganoma čia buvo labai mažai. Už tai aš gavau galimybę beveik netrukdoma visus metus stebėti pievos gyvenimą. Parašysiu apie šią pievą metų pabaigoje kai pilnai apsisuks metų ciklas. Šiuo metu lendrūnų salos beveik siekia mano ūgį. Kur ne kur įsiterpę kanadinių rykštenių ploteliai, bet lendrūnų jos nenukonkuruoja. Auksinėmis valandomis gali džiaugtis geru hektaru švytėjimo. Tik man atrodo, kad tokių keistuolių, kurie maklinėtų po šią pievą saulei leidžiantis ar kylant, daugiau nėra. Bent jau nei karto nebuvau sutikusi.