Šiais metais Kauno senamiestyje kas savaitę matau japonų grupes. Dažniausiai jie vaikšto visi kartu, gana greitu žingsniu, apsiginklavę fotoaparatais ir kameromis. Todėl pamatyti vieną, neskubantį, piešiantį japoną buvo tikrai kažkas išskirtinio. Susišnekėti mums nepavyko. Gėda pelėda, bet galvoje nesugebėjau sudėlioti nei vieno rišlaus sakinio japonų kalba. Neatsiminiau, nei kaip vardo paklausti. O juk kažkada mokėjau. Mano pašnekovas maždaug taip pat gerai kalbėjo angliškai. Taigi tiesiog parodžiau fotoaparatą ir įsitikinau, kad vyriškis neprieštarauja būti fotografuojamas. Jis nusipiešė Rotušę, o tada atsivertė naują lapą ir nuėjo piešti katedros. Gražus lėtumas.