Šiandien pirmą kartą dirbant su gum bichromatais šmėkstelėjo nedidelis kontrolės jausmas. Šį kartą viską dariau paraidžiui: iš anksto įmirkiau lapus, juos gruntavau, nusipirkau pačią geriausią, kokią tik buvo įmanoma rasti akverelę ir skystą, specialiai paruoštą gumiarabiką. Vien popieriaus paruošimas spaudai užėmė dvi dienas. Vakaro pritrūko bandant nutaikyti idealų fotoemulsijos eksponavimo laiką, bet rezultatas jau atrodo arčiau norimo. Kai pagalvoji, tai keistas tas žmogus – aš kartais tyčia dedu tekstūras ant idealių skaitmeninių kadrų, kad jie atrodytų seni ir subraižyti, bet noriu nepriekaištingos kokybės, naudodama senovinį, rankinį foto spaudos metodą 🙂