Prieš kokį mėnesį mano mažoji pradėjo sakinį tokia fraze: “Mama, o kai tu nebefotografuosi, tai…”. Jau nebeatsimenu, kas ten gero turėjo įvykti, kai aš pagaliau liausiuos fotografuoti kasdien, bet tai buvo geras signalas, kad gal daugiau laiko reikėtų skirti vaikams. Šiandien gavau dar vieną priminimą. Po darbo išėjau į kiemą. Su fotoaparatu, žinoma. Mano katinas pribėgo pasisveikinti. Prisėdau jį paglostyti, o jis apglaustė mano kojas, nugarą, o tada fotoaparatą, aiškiai ir tikslingai būtent jam skirdamas dėmesį. Gal norėjo parodyti, koks jis supratingas ir jautrus šeimininkės poreikiams katinas, o gal jau neatsimena, kaip aš atrodau be kameros, ir kad tai nėra natūrali mano rankos tąsa. Taigi beveik metai kasdienio fotografavimo keičia net gyvūnų įpročius 🙂